Tamplieriai. Šventųjų Dievo karių pakilimas ir nuopolis

Save jie vadino Kristaus kariais, tikėjimo gynėjais ir Šventosios Žemės sergėtojais. 1119 m., po Pirmojo kryžiaus žygio, įkurto Tamplierių ordino istorija tokia dramatiška ir paslaptinga, kad iki šiol traukia ne tik viduramžius studijuojančių istorikų, bet ir įvairiausių konspirologų, sensacijų ieškotojų dėmesį.

Ši istoriko ir žurnalisto Dano Joneso knyga, tapusi New York Times bestseleriu, nukelia mus į nepažintą prabėgusių amžių glūdumą. Autorius pasakoja, kaip saujelės riterių-vienuolių Jeruzalėje įkurta ginkluota brolija per kelis šimtmečius tapo be galo įtakinga karine, politine ir finansine organizacija, steigusia atstovybes daugelyje tuomečių Europos valstybių, valdžiusia plačias teritorijas, kūrusia vienus pirmųjų bankų. Į tamplierių didžiojo magistro nuomonę įsiklausydavo monarchai ir aukščiausi Bažnyčios hierarchai. Atrodė, kad pasaulyje nėra jėgos, galinčios rimčiau pakenkti turtingam ir galingam ordinui.

Tačiau po iškilimo sekė greitas nuopuolis. 1307 m. Prancūzijos monarcho Pilypo IV Gražiojo pastangomis tamplieriams buvo žaibiškai suduotas visiškai slaptai rengtas smūgis. Netikėtai užklupti riteriai buvo suimami, žiauriai tardomi ir kalinami, verčiami pripažinti kaltinimus erezija ir tikėjimo niekinimu, o didysis magistras Jacques’as de Molay sudegintas ant laužo. Kokios yra tikrosios susidorojimo priežastys? Kas tamplierių istorijoje tiesa, o kas – melas?

Nagrinėdamas šaltinius D. Jonesas pateikia sukrečiantį pasakojimą, vienu metu ir moksliškai patikimą, ir intriguojantį, lengvai skaitomą.